Mokymo programos tikslas – suteikti žinias ir išugdyti įgūdžius, kurių pagalba galima išspręsti įvairiausio sunkumo užduotis bei išmokyti darbo disciplinos, padedančios siekti profesionalumo. Užsiėmimų tvarka sukurta atsižvelgus į geriausių pasaulio privačių mokyklų modelius, apjungta su asmenine patirtimi ir filosofija, siekiant išvengti dažnai matomų mokymo klaidų ir problemų. Pamokų metu mokiniai bus mokomi:
- Akademinio piešimo ir tapybos pagrindų
- Klasikinių Aliejinės tapybos technikų ir technologijų
- Formos pajautimo ir struktūrinio piešimo principų, lipdymo
- Eskizavimo
- Anatomijos
- Portreto studijų
- Peizažo ir interjero studijų
- Paveikslų interpretavimo ir analizavimo
- Meno istorijos, įvairių tapybos meistrų technikų ir filosofijos
Užsiėmimai rengiami vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Galimas pamokų kiekis– dvi arba trys pamokos per savaitę (vienos pamokos trukmė – 2val.)
Mano filosofija
Mano didieji mokytojai – Diegas Velazkesas ir Fransas Halsas. Šie meistrai buvo tikri genijai, jų kūryba pasižymi drąsa, virtuoziškumu, gyvybe ir tuo pačiu nepaprastu jautrumu. Jie įkvėpė impresionistus bei vieni iš pirmųjų pradėjo dirbti ir šiais laikais visur naudojama alla prima technika. Jų kūryba poetiška, žiūrovui kelianti emocijas. Realistinė tapyba turi skambėti, kelti įspūdį, nuotaiką ir tuo pačiu tiksliai perteikti vaizduojamą objektą.
Mano Mokymo principai
Savo kūryba ir praktika siekiu suformuoti mokymo modelį, kuris tiek piešimą, tiek tapybą ugdytų tolygiai. Pagrindinė daugumos mokyklų klaida – atskirti šias disciplinas ir mokyti jas savaip. Dažnai piešimo mokoma neteisinga tvarka, studentai pradeda darbus nuo tamsiausių dalių arba mokomi dirbti fragmentuotai – pradėti modeliuoti formą nuo tam tikros dalies. Tokiu atveju tapyba atrodo sausa, išpiešta ir perpildyta nereikalingos informacijos, nes nedirbama nuosekliai su visuma. Norint viso to išvengti abi disciplinas būtina mokyti vieningais principais.
Mokiniai mokomi išspręsti bet kokią situaciją lengviausiu ir greičiausiu būdu. Šabloniškumas – dažna problema. Mokiniai išmokomi dirbti viena maniera, viename apšvietime, vienoje patalpoje, vienoje situacijoje, todėl susidūrę su realiu iššūkiu neretai pasimeta ir nemoka jo išspręsti. Todėl privaloma mokytis analizuoti įvairius apšvietimus, peizažus tapyti įvairiomis oro sąlygomis.
Balansas tarp struktūrinio ir atmosferinio formos interpretavimo. Norint sukurti įtikinantį darbą abu įgūdžiai turi vienas kitą papildyti ir apibendrintoje visumoje užimti savo dalį. Dėl šios priežasties mokau juos sujungti ir naudoti atsargiai. Kai kurie šiuolaikiniai meistrai pasižymi tobulu anatomijos ir formos išmanymu, tačiau forma nėra kokybės rodiklis, kai nepavyksta įtikinamai perteikti asmens panašumo ir charakterio. Žmogaus figūra negali atrodyti kaip „balionas“, bet ir negali atrodyti kieta, sunki ir „iškapota“.
Spalvų maišymas ir toninė sąsaja. Spalva, kaip ir forma, visapusiškai priklausoma nuo jos tono. Jei maišomo fragmento tonas nebus suprastas, net ir pusvalandį maišyta spalva bus netinkama. Bendrame kontekste tiksli tono dėmė atrodys natūraliai ir tuo atveju, jei spalva bus neteisinga. Dauguma šiuolaikinių tapytojų šio principo nesupranta arba nepaiso. Spalva – itin sudėtingas mokymo objektas, reikalaujantis daug praktikos. Nežadu mokyti „spalvinių receptų“, siekiu išmokyti suprasti kaip išspręsti bet kokio matomo objekto kolorito problemą.
Nuolatinis darbas su kiekvienu mokiniu. Nesutinku su dažnai girdimu požiūriu, kad mokytojas turi tik „užvesti ant tinkamo kelio“ ir trumpai supažindinti su užduoties sprendimo būdu. Kiekvienas mokinys reikalauja visokeriopo mokytojo atsidavimo ugdymo procese. Norint išmokyti mokinį matyti, mokytojas privalo visą laiką stebėti mokinio darbą ir komentuoti procesą.